Su Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikos vaikų ir paauglių psichiatre Elvyra Mažukaitiene kalbamės apie pagalbą paauglystę išgyvenančiam jaunam žmogui, vaiko kaprizus, priežastis, dažniausiai atvedančias į psichiatro kabinetą ir apie tai, kaip svarbu kreiptis pagalbos į specialistus.

Vaikų ir paauglių psichiatre dirbate nuo 2016. Kaip per tą laiką pasikeitė vaikai ir paaugliai – ar jiems nustatoma daugiau sutrikimų, o gal mažiau. Kas tai lemia?

Dirbti pradėjau Priklausomybės ligų centre. Ten daugiausia susidurdavau su paaugliais, kurie auga socialinės rizikos aplinkoje, globos namuose, gyvena labai disfunkcinėse šeimose. Kreipdavosi paauglių tėvai ar globėjai, auklėtojai, nes paaugliai jau būdavo pradėję eksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis ar prasidėję žalingą vartojimą. Jau kuris laikas dirbdama Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikos ambulatoriniame skyriuje pastebėjau, kad problemos, dėl kurių kreipiamasi į vaikų ir paauglių psichiatrus keičiasi nežymiai. Nors dėl žalingo vartojimo ir priklausomybių į polikliniką ateina mažiau žmonių, bet pastebima tendencija, kad psichoaktyvios medžiagos išbandomos ankstesniame amžiuje.

Į vaikų psichiatrus tėvai dažnai kreipiasi  kai vaiko elgesio problemos būna jau įsisenėjusios. Labai dažnėja savidestruktyvaus elgesio atvejai. Daug tėvų yra pasimetę, jaučiasi beviltiškai, nerasdami būdų, kaip išlaikyti santykį su savo vaikais, kurie auga skirtingame laikmetyje. Dažnai vaikai būna emociškai apleisti, izoliuojasi nuo pasaulio. Tėvams kartoju, kad labai svarbu ne tik kiek laiko praleidžiate su savo vaikais, bet kaip jį leidžiate, kad vaikas jaustųsi išgirstas, suprastas, palaikomas.

Dėl kokių priežasčių į jus dažniausiai kreipiasi tėvai ir dėl kokių – patys paaugliai?

Dažniausiai į vaikų paauglių psichiatro konsultaciją kreipiasi tėvai kartu su vaikais. Būna, kad šeimoje bendraujama nutylėjimais, paslaptimis, todėl ateina vienas iš tėvų, dažniausiai mama, ir nupasakoja situaciją. Tėvai taip daro siekdami apsaugoti vaiką nuo jam kilsiančių emocijų, siekia nekalbėti prie vaiko apie problemas, tačiau vaikai yra intuityvūs ir viską jaučia. Toks bendravimo modelis trukdo formuotis emocinei savireguliacijai, brandinti gebėjimą išgyventi su kylančiomis įvairiomis emocijomis. Vieni paaugliai kreipiasi kai šeimoje tėvai yra priešiški, nesutinka ir nuneigia poreikį pagalbai, kai emocinė ar net fizinė atmosfera nėra saugi. Daugiau paaugliai be tėvų linkę kreiptis dėl psichologinės pagalbos, mažiau – dėl psichiatrinės.

Judrus ir aktyvus vaikas vieniems atrodo visiškai normalu, kitiems – jau sutrikimas. Kada verta suklusti ir kreiptis į specialistą pagalbos?

Per didelis vaiko judrumas, blaškymasis nuo vienos veiklos prie kitos, labai ekspresyviai reiškiamos emocijos, nenuspėjamas impulsyvus elgesys dažnai sukelia didelį chaosą tiek namuose, tiek vaikų kolektyve. Ilgainiui dėl tokio chaotiško vaiko elgesio sutrinka šeimos dinamika, įprasti auklėjimo metodai nepadeda, nesiseka vaiką struktūruoti, ugdyti ar nuraminti. Šeima išsenka, daug konfliktuoja. Mokyklos  pedagogai dalinasi su tėvais, kaip jų vaikui sekasi mokykloje ir dažnai būna pasimetę, nes tėvams gali perduoti tik daug pastabų ir mažai pagyrimų. Galiausiai mokymosi procese išryškėjus nenustygimui, nesusikaupimui, mokymosi sunkumams tėvams būna rekomenduojama vaiką ištirti ir kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą.

Vaikų kaprizai – kur ta riba, kada tai tiesiog vadinamieji „baisieji dveji metai“, o kada jau reikia specialisto?

Manyčiau, tie kaprizai – ne visai kaprizai. Kiekvienas elgesys turi savo prasmę. Dažnai vaiko elgesyje yra užkoduota mįslė, kurią tėvai, turėdami brandžius tėvystės įgūdžius, geba atkoduoti ir atliepti. Kai vaiko poreikiai neatskiriami nuo tėvų asmeninių poreikių, tuomet vaiko poreikiai lieka nesuprasti, neatliepti ir vaikas pasimeta, sutrinka, bet nemoka to įvardinti, todėl elgiasi impulsyviai, šaukia, rėkia, mušasi. Labai gražiai vaikas geba nurimti, kai tėvai atsitraukia nuo emociškai įtemptos situacijos, pažvelgia brandžiai, su rūpesčiu, tuomet gali padėti vaikui išsigelbėti iš emocinio pasimetimo. Kita kalba, jeigu vaikui yra raidos sutrikimų ir jo emocinė raida vėluoja, tėvams yra per sudėtinga suprasti vaiką, mato daug netipiško elgesio, todėl reikalinga specialistų pagalba suprasti, kas vaiką veda prie tokio elgesio, kokie galimi sutrikimai reiškiasi (autizmo bruožai, netipiški besiformuojanti emocijų savireguliacija, žemi gebėjimai įsisavinti informaciją iš aplinkos, kalbos raidos vėlavimas ir kt.), kaip juos valdyti, kaip padėti vaikui.

Kaip atpažinti, kad vaikui arba paaugliui – depresija?

Pablogėjusi emocinė vaiko ar paauglio būsena ne visada reiškia depresiją. Tačiau kai paaugliui ilgiau užsitęsia liūdnos nuotaikos būsena, pamažu siaurėja interesų ratas ir neatsistato, mažėja aktyvus dalyvavimas veiklose, pats išsako, kad trūksta energijos, dažniau graudinasi, tampa verksmingesnis, izoliuojasi nuo artimųjų ir draugų, tampa irzlus, nekantrus, nesusikaupia moksluose – verta suklusti. Dažnai kartu su minėtais požymiais pasireiškia padidintas nerimas, kurį vaikas gali slopinti ir neįsisąmoninti, arba jausti kaip simptomą. Mūsų, specialistų, užduotis – nustatyti priežastis, kas sukėlė tokią vaiko būseną ir tas priežastis kiek įmanoma koreguoti (situacija mokykloje, šeimoje, neigiamos patirtys ir t. t.).  

Kur kreiptis ir su kuo konsultuotis, jeigu neramina vaiko raida, elgesys, išgyvenimai, užsisklendimas? Kaip atrodo visas diagnozavimo procesas? Kiek jis gali užtrukti?

Pirmiausia vaiko raidos sutrikimus iš specialistų pastebi bendrosios praktikos gydytojai, slaugytojos. Tėvams patariama kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą, kuris įvertina, ar gali atpažinti kokį nors sutrikimą. Jei mato galimus sutrikimo simptomus ir požymius, psichiatras kviečiasi į  komandą vaikų psichologus, konkretizuoja kokius psichodiagnostinius tyrimus reikia atlikti konkrečiam vaikui ir tuomet tyrimų rezultatai analizuojami komandoje, aptariami su tėvais, supažindinami su diagnoze ir tolimesniais pagalbos veiksmais. Jei neramina  vaiko emocinis uždarumas, pasikeitimas, galima kreiptis į Psichikos sveikatos klinikos psichologą, pasitarti, ar reikia lankytis reguliariai ir išsiaiškinti, kur yra problema, kaip ją išspręsti. Psichologai, pastebėję, kad vaiko problema yra sudėtingesnė, rekomenduoja kreiptis ir į vaikų psichiatrą. Tuomet į komandinį darbą įsitraukia ir vaikų psichiatras, kuris padeda įvertinti būklę, suplanuoti tolimesnės pagalbos veiksmus.

„Baisioji“ paauglystė – teko girdėti kad ji prasideda gerokai anksčiau negu tarkime prieš 20 metų. Kuo dar pasižymi šis vaikų raidos etapas, kaip išvengti vaiko atsiribojimo, užsisklendimo, o gal to nereikia vengti?

„Baisioji" paauglystė manau yra baisiausia pačiam paaugliui, nes su juo vyksta daug pokyčių, naujovių tiek fizinių, tiek emocinių, tiek socialinių. Tėvai šiame raidos etape turi būti kaip niekad jautrūs, pagarbūs, atidūs, lankstūs, kad galėtų vaiko sumaištį išgirsti, priimti, nenuvertinti, saugoti. Tėvams svarbu domėtis, kaip keičiasi bendravimas su paaugliais. Tarkime, meilus, lipšnus vaikas tampa rimtas, tylus ir iš 7 meilumo vakarų lieka tik 1 ar 0,5. Bet visgi lieka. Paauglystę išgyvenantys vaikai dažnai nusisuka, nueina, neateina. Tėvams lieka demonstruoti „atviras duris": aš smalsauju, kaip tau sekasi, man įdomu, kaip tu draugauji ir t. t. Palikti vaikui erdvės su žinute, kad jis yra įdomus. O kai ateina trumpi jautrumo momentai – jokiu būdu neatstumti („palauk, dabar žiūriu, rašau, kepu..."). Didžioji paauglių elgesio dalis yra normali, pvz. šūkavimas, nerangumas, atsiribojimas. Tik tėvams labai rūpi, kur ta riba tarp normos ir sutrikimo. Sakyčiau tos ribos matavimo vienetai yra tokio elgesio stiprumas ir trukmė. Per stipriai ir per ilgai besireiškiantys visi bruožai gali būti priežastis kreiptis į specialistą bent pasitarti.

Šeima yra vieta, kur viskas prasideda. Ką patartumėte tėvams, kurių vaikas susiduria su psichiatrinėmis būklėmis, o gal galite patarti, kaip elgtis ir auginti vaiką nuo mažumės, kad vaikas išvengtų psichinės sveikatos iššūkių?

Psichinės ligos kartais neišvengiamos, jos turi didelį paveldimumo faktorių. Gali būti paveldimas polinkis susirgti viena ar kita psichine liga ar sutrikimu, gali būti paveldimas padidintas jautrumas stresinėms situacijoms, stoka resursų išgyventi trauminius įvykius. Todėl viskas, ką tėvai turi padaryti, tai prisiimti atsakomybę už tėvystę ir saugoti vaiko teises bei pareigas, patenkinti visus fizinius ir emocinius poreikius bei būti kuo pozityvesniais tėvais. O esant sunkumams – kreiptis pagalbos.

Užsiregistruoti konsultacijai pas vaikų ir paauglių psichiatrą arba psichologą galite telefonu: +370 5 265 8564