Centro poliklinikos vaikų chirurgas Aidas Ivanauskas sako, kad vaikai yra patys geriausi pacientai:  jie greitai ir noriai sveiksta, suteikia labai teigiamą atgalinį ryšį. Ne vienerius metus vaikus gydantis chirurgas teigia, kad sprendžiant iš vaikų sveikatos, lietuviai – gana sveika tauta, tačiau skirti daugiau dėmesio mažųjų aktyvumui ir sveikai mitybai – tikrai vertėtų.

Apie tai, ką gydo vaikų chirurgai, su kokiais iššūkiais susiduria, kada ir kas gali ir turi į juos kreiptis, kalbamės su vaikų chirurgu A. Ivanausku.

Kodėl pasirinkote specializuotis vaikų chirurgijoje?

Nusprendžiau studijuoti mediciną dar mokykloje, paskutinėse klasėse. Galbūt paskatino ir tas, jog mano mama taip pat buvo medikė. Man patinka padėti žmonėms ir tuo šis darbas mane žavi. Studijavau pediatriją, nes, visų pirma, norėjau dirbti su vaikais, o, visų antra, pagalvojau, kad tai yra tokia gana apčiuopiama sritis.

Ką gydo vaikų chirurgas?

Vaikų chirurgas gydo tiek ūmias, tiek lėtines vaikų chirurgines būkles. Pavyzdžiui, gydo susidariusius uždegiminius procesus įvairiose kūno srityse ir vidaus organuose. Taip pat vaikų chirurgai pagal licenciją gydo ir urologines būkles: tiek išorinių, tiek vidinių šlapimo sistemos organų ligas bei įvairias traumas: nudegimus, lūžius, patempimus, išnirimus, sumušimus. Vykdome pirminę apžiūrą, atliekame rentgenogramas, jeigu diagnozuojamas lūžis – paskiriame gydymą, mobilizaciją. Atliekame priežiūrą po stacionaro, jeigu reikia pratęsti, pakoreguoti gydymo terminus, kiek laiko reikia būti su gipsu ar tam tikrame režime. Taip pat vaikų chirurgai atlieka profilaktines apžiūras, pavyzdžiui, dėl išvaržų ar skeleto sistemos pakitimų. Vyksta ir kūdikių apžiūros, vertinimai dėl deformacijų. Į šios srities gydytoją galima kreiptis dėl pilvo skausmų. Žinoma, darome ir nesudėtingas operacijas: pūlinių atvėrimą, odos darinių, po ortopedinių traumų susidariusių medicininių svetimkūnių šalinimą, operacijas dėl nedidelių uždegiminių ligų, įaugusių nagų, siūlių šalinimą.

Dėl kokių bėdų dažniausiai į jus kreipiasi pacientai?

Dažniausiai kreipiamasi dėl įvairių traumų: galūnių, pirštų traumų, įvairių žaizdų, sumušimų, patempimų, išnirimų. Sulaukiame daug pacientų su įaugusiais nagais, pūliniais. Taip pat dažnai kreipiamasi dėl pilvo skausmų, stuburo deformacijų ar laikysenos sutrikimų.

Ar norint pas jus pakliūti reikalingas šeimos gydytojo siuntimas?

Taip, reikalingas. Pavyzdžiui, šeimos gydytojas įtaria kokią nors ligą, sveikatos sutrikimą ir atsiunčia pas mus. Mes atlikę apžiūrą, tyrimus, rentgenogramą arba patvirtiname, arba paneigiame susirgimą ir nustatome, kokio gydymo reikia. Yra keli „langeliai“ mano grafike, skirti skubioms situacijoms, traumoms, tuomet pacientai atvyksta be siuntimo.

Kokie pagrindiniai jūsų darbo iššūkiai?

Iššūkių kyla, tačiau tikrai nedaug ir nedažnai. Pavyzdžiui, kartais vaikai būna nusiminę arba dėl amžiaus būna sunku paaiškinti, kas jiems yra ir ką reikia daryti. Tada reikia bendradarbiauti su tėveliais, ką visada ir darome, bet pasitaiko, kad ir tėvai nenusiteikę bendrauti. Nepaisant to, žinodamas šio darbo specifiką, aš to nelaikau labai dideliu iššūkiu. Dirbant šioje srityje atsiranda įpratimas įžvelgti, pastebėti ir mokėti išspręsti tokio pobūdžio problemas. Be to, kartais žmonės tikisi labai greito gydymo, gijimo, patys nenorėdami įdėti pastangų, tuomet reikia paaiškinti, kaip vyksta tam tikri procesai. Manau, jog su šiuo iššūkiu susiduria ir kitų sričių gydytojai.

Vaikai labai gerai ir noriai sveiksta. Dažnai pajuokauju, jog jie dar nenuvarginti ilgo gyvenimo, ligų ir yra labai dėkingi pacientai. Gydyti vaikus – tikra dovana, jie suteikia labai teigiamą atgalinį ryšį. Pamenu, ateina vaikas su sugipsuotu pirštu, rodo, demonstruoja tą pirštą, aš atlieku perrišimą, tuomet prisėdu ir pildau dokumentus. Vaikas ramiai stovi atokiau prie mamos, stebeilija, vyrauja keista tyla ir staiga, jis pribėga ir apsikabina. Tokie spontaniški poelgiai yra nepaprastai mieli širdžiai.

Atliekate profilaktines apžiūras prieš mokyklą. Pasidalinkite pastebėjimais, ar vaikų sveikatos būklė prastėja, o gal gerėja?

Gana sunku pasakyti, nes visada yra jaunų žmonių, kurie puoselėja savo sveikatą, tačiau būna ir tokių, kurie apsileidžia: nenori sportuoti, judėti, daug laiko praleidžia prie kompiuterių ekranų, todėl jiems sunkiau laikytis sveikos gyvensenos principų. Nepaisant to, vis dažniau pastebiu ir džiaugiuosi, jog nemaža dalis tėvų leidžia savo atžalas į papildomus būrelius, sporto užsiėmimus, o tai padeda. Pasitaiko atvejų, jog jauni žmonės dėl savo kartos įpročių yra linkę siekti greito rezultato sporto srityje: sėdi namuose kelias savaites, o tada nusprendžia nubėgti į sporto salę ir per kelias dienas tapti super atletais. Dėl to kyla nemažai traumų. Todėl svarbu nepersistengti ir viską daryti pagal savo galimybes. Apskirtai, sprendžiant iš vaikų sveikatos, lietuviai yra gana sveika tauta.

Kam, kalbant apie vaikų sveikatą, tėvai turėtų skirti daugiau dėmesio?

Galbūt pasirodysiu senamadiškas, tačiau manau, jog visgi daugiau dėmesio reikėtų skirti mitybai ir fiziniam aktyvumui. Vaiko priežiūroje, norint išlaikyti gerą sveikatos būklę, nereikėtų leisti vaikui užsisėdėti, vertėtų skatinti jį kuo daugiau judėti bei išmokyti sveikos mitybos principų, ypač, kai šiais laikais yra toks didelis greito ir nesveiko maisto pasirinkimas.