Tarptautinė ekspertų bendruomenė 2026 metais priėmė istorinį sprendimą – policistinių kiaušidžių sindromą (PKS) pervadino poliendokrininiu metaboliniu kiaušidžių sindromu (PMKS).

Kodėl prireikė keisti dešimtmečius naudotą pavadinimą, ką jis reiškia moterims, kaip šiandien nustatomas ir gydomas PMKS bei kodėl ankstyva diagnozė yra tokia svarbi, pasakoja doc. dr. Lina Zabulienė – gydytoja endokrinologė, Vilniaus universiteto docentė, Europos endokrinologų draugijos Klinikinio komiteto narė, dalyvavusi istoriniame sprendime dėl naujojo sindromo pavadinimo.

„Šis sindromo vardo pokytis iš esmės keičia milijonų moterų sveikatos priežiūrą visame pasaulyje. Man, kaip Europos endokrinologų draugijos Klinikinio komiteto narei, buvo labai žingeidu asmeniškai dalyvauti tarptautinio Europos endokrinologų draugijos kongreso simpoziume Prahoje, pajusti neįtikėtiną auditorijos palaikymą ir tapti šio istorinio virsmo liudininke, o po pristatymo – trumpai pasveikinti ir įsiamžinti su pačia tarptautinio sutarimo lydere profesore Helena J. Teede“,  – pasakoja VšĮ Centro poliklinikos gydytoja endokrinologė, Vilniaus Universiteto docentė dr. Lina Zabulienė.

Būklė, lydinti moterį visą gyvenimą

Poliendokrininis metabolinis kiaušidžių sindromas yra lėtinė, daugiasistemė endokrininė būklė, kuriai būdingi sudėtingi hormonų pusiausvyros sutrikimai, kurie glaudžiai persipina su medžiagų apykaitos, reprodukcinės sveikatos, odos ir emocinės gerovės pokyčiais. Tai vienas dažniausių reprodukcinio amžiaus moterų sutrikimų, kurio poveikis nesibaigia nei pastojus, nei pagimdžius, nei prasidėjus menopauzei – šis sindromas lydi moterį visą gyvenimą, kinta tik jo klinikinė raiška.

Dažniausiai pirmieji požymiai išryškėja dar paauglystėje – mergaites vargina nereguliarios menstruacijos, veido bėrimai jaunatviniais spuogais ar padidėjęs plaukuotumas. Vėliau, reprodukciniu laikotarpiu, iškyla vaisingumo klausimai, o vyresniame amžiuje sindromo raišką papildo atsparumas insulinui, augantis svoris ir didėjanti širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Pasaulyje PMKS vargina maždaug vieną iš aštuonių vaisingo amžiaus moterų – tai daugiau nei 170 milijonų realių gyvenimo istorijų. Vis dėlto net apie 70 proc. moterų apie savo būklę vis dar nežino. Nuo pirmųjų simptomų iki diagnozės patvirtinimo dažnai praeina keleri metai, per kuriuos moteris aplanko įvairių sričių gydytojus, kol paaiškėja tikroji negalavimų priežastis. Vėlyva diagnozė atitolina galimybę laiku gauti tinkamą pagalbą, dėl jos dažniau prireikia nevaisingumo gydymo, o moteris praranda laiką, kurį galėjo skirti savo sveikatai stiprinti ir ligos eigai suvaldyti.

Kodėl policistinių kiaušidžių sindromas keičia savo vardą?

Šios būklės istorija prasidėjo dar 1935 metais, kai JAV ginekologai Irvingas Šteinas ir Michaelis Leventalis aprašė septynias pacientes, kurioms išnyko menstruacijos arba sutriko jų ciklas, nepavyko pastoti, padidėjo kūno plaukuotumas, o tyrimai rodė padidėjusias kiaušides. Ilgą laiką ši būklė vadinta Šteino ir Leventalio sindromu. Tik 1990 metais JAV Nacionalinis sveikatos institutas (NIH), priėmęs pirmuosius šios būklės diagnostinius kriterijus, įtvirtino iki šiol naudojamą policistinių kiaušidžių sindromo (PKS) terminą.

Tačiau pastarųjų trijų dešimtmečių moksliniai tyrimai atskleidė, kad kiaušidžių ultragarsinio tyrimo metu matomas „perlų vėrinio“ vaizdas rodo ne cistas, o tiesiog nesubrendusius folikulus. Be to, tokia kiaušidžių morfologija būdinga ne visoms šį sindromą turinčioms moterims, o kartais ji aptinkama ir visiškai sveikoms jaunoms merginoms. Senasis policistinių kiaušidžių sindromo pavadinimas neatspindėjo tikrosios būklės prigimties – tai klaidino moteris, glumino sveikatos priežiūros specialistus ir kartais netgi trukdė laiku nustatyti tikslią diagnozę.

Būtent todėl imtis permainų ir keisti pavadinimą paskatino pati pacienčių bendruomenė. Moterys atvirai dalijosi, kad žodžiai „policistinės kiaušidės“ joms kėlė nuolatinį nerimą, baimę ir nepagrįstą kaltės jausmą. Pasaulinė apklausa parodė, kad net 86 proc. pacienčių pritarė šiam žingsniui. Jos siekė ne šiaip pakeisti terminą, o iš esmės transformuoti pačią sampratą apie sindromą, pakeisti požiūrį į savo išgyvenimus ir pagaliau sulaukti visapusiškos, jautrios priežiūros.

Šis virsmas nėra vien simbolinis sprendimas – jam pasirengti prireikė keturiolikos intensyvaus darbo metų. Projektui vadovaujant Australijos Monash universiteto profesorei Helenai J. Teede, bendram tikslui susibūrė 56 tarptautinės organizacijos ir daugiau nei 22 000 pacienčių bei ekspertų iš įvairių pasaulio regionų. Šį darbą vainikavo 2026 m. gegužės 12 d. žurnale „The Lancet“ paskelbtas tarptautinis sutarimas, įtvirtinęs naująjį Poliendokrininio metabolinio kiaušidžių sindromo (PMKS) vardą.

Pereinamuoju laikotarpiu, iki 2028 m., kol bus atnaujintos tarptautinės gairės, klinikinėje praktikoje bus naudojami abu terminai – PKS ir PMKS. Šiuo metu naujasis pavadinimas jau integruojamas į Tarptautinę ligų klasifikaciją, klinikines gaires, elektroninius sveikatos įrašus ir medicinos studijų programas. Tikimasi, kad šis pokytis padės anksčiau atpažinti sindromą, skatins nuoseklesnius mokslinius tyrimus ir iš esmės pagerins priežiūros kokybę ir, svarbiausia, išsklaidys mitą, kad ši būklė tėra „kiaušidžių liga“.

Kodėl pasirinktas būtent toks pavadinimas?

Naujasis pavadinimas parinktas itin kruopščiai – kiekvienas jo žodis atspindi tai, ką per pastaruosius dešimtmečius atskleidė moksliniai tyrimai:

• Poliendokrininis – pabrėžia, kad sindromo raidą lemia sudėtingi neuroendokrininiai sutrikimai, kai persipina įvairių organų ir sistemų – pogumburio, hipofizės, antinksčių, kiaušidžių, kasos, riebalinio audinio ir kepenų – tarpusavio sąveika. Būtent dėl šios priežasties PMKS pasireiškia itin skirtingais, individualiais simptomais.
• Metabolinis – patvirtina, kad medžiagų apykaitos pokyčiai yra ne šios būklės padarinys, o neatsiejama jos prigimties dalis. Daugumai moterų nustatomas įvairaus laipsnio atsparumas insulinui, pakitusi riebalinio audinio funkcija ir genetiškai nulemta medžiagų apykaitos (metabolinių) ligų rizika.
• Kiaušidžių – primena, kad sindromas susijęs ne su anatominiais kiaušidžių struktūros pakitimais ar cistomis, o su sutrikusia jų funkcija – pakitusia hormonų pusiausvyra, ovuliacijos sutrikimais ir nereguliariu menstruacijų ciklu.
• Sindromas – pabrėžia, kad tai yra itin nevienalytė būklė, kurios klinikinė raiška, galimų komplikacijų rizika ir gydymo poreikiai kiekvienai moteriai skiriasi, todėl nepaprastai svarbus tampa individualus, visapusiškas požiūris į pacientę.

Kokia poliendokrininio metabolinio kiaušidžių sindromo kilmė?

Nors PMKS yra vienas dažniausių moterų endokrininių sutrikimų, tikroji jo kilmė iki šiol lieka neišaiškinta. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad tai – daugiaveiksnė būklė, kurios raidą lemia genetinių, epigenetinių, neuroendokrininių, metabolinių ir aplinkos veiksnių sąveika.

Nustatyta daug genetinių variantų, didinančių PMKS riziką, tačiau nė vienas iš jų, veikiantis atskirai, šios būklės nesukelia. Manoma, kad čia glaudžiai persipina genetinis polinkis ir ankstyvasis hormoninės ir medžiagų apykaitos aplinkos poveikis dar motinos įsčiose. Vadinamoji vaisiaus programavimo hipotezė rodo, kad nepalanki aplinka nėštumo metu gali lemti didesnę PMKS riziką vėlesniame moters gyvenime. Šis genetinis polinkis pasireiškia ne tik moterims – PMKS turinčių pacienčių sūnums ir broliams dažniau nustatomi medžiagų apykaitos sutrikimai, ankstyvas plikimas ir ankstyva širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Šiandien PMKS vertinamas kaip viso organizmo neuroendokrininio ir metabolinio reguliavimo sutrikimas. Išskiriami du pagrindiniai šios būklės patofiziologiniai mechanizmai, kurie palaiko vienas kitą. Pirmas, tai – sutrikęs hormonų reguliavimas, kuris trikdo ovuliaciją ir skatina gaminti per daug vyriškų lytinių hormonų (androgenų), ir antras – atsparumas insulinui, siejamas ir su kompensaciniu insulino pertekliumi kraujyje (hiperinsulinemija), tiesiogiai skatinančiu dar aktyvesnę androgenų sintezę kiaušidėse. Taip susiformuoja uždaras ratas, nulemiantis tiek hormonų, tiek medžiagų apykaitos sutrikimus.

Sveikatai palanki gyvensena gali reikšmingai palengvinti simptomus ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką. Tačiau viena dažniausių klaidingų nuostatų visuomenėje – įsitikinimas, kad PMKS sukelia netinkama mityba, antsvoris ar fizinio aktyvumo stoka. Moksliniai tyrimai rodo priešingai – tai nėra valios stokos ar netinkamų gyvenimo būdo pasirinkimų padarinys. Būtent dėl įgimtų metabolinių sutrikimų daliai moterų tampa daug sunkiau valdyti kūno svorį, įveikti odos bėrimus ar sureguliuoti menstruacijų ciklą.

Kodėl kiekvienai moteriai sindromas pasireiškia skirtingai?

Nėra dviejų visiškai vienodų PMKS istorijų. Vienai moteriai pirmiausia sutrinka menstruacijų ciklas, kitą vargina sunkiai gydomi odos bėrimai ar padidėjęs plaukuotumas, trečioji apie šią būklę sužino tik pradėjusi planuoti nėštumą. Dar kitoms pirmaisiais sindromo ženklais tampa augantis svoris, gliukozės apykaitos sutrikimai ar padidėjęs arterinis kraujospūdis. Simptomų sunkumas taip pat skiriasi – vienoms jie būna ryškūs ir varginantys, kitoms ilgą laiką lieka beveik nepastebimi. Šią klinikinę įvairovę lemia tai, kaip individualiai tarpusavyje sąveikauja genetiniai, neuroendokrininiai ir metaboliniai mechanizmai.

PMKS dažniausiai pasireiškia keturiose tarpusavyje susijusiose srityse:

• Reprodukcinė sveikata – dažniausiai sutrinka ovuliacija, todėl menstruacijos tampa retos, nereguliarios ar visai išnyksta. PMKS išlieka viena pagrindinių ovuliacinio nevaisingumo priežasčių ir didina gestacinio (nėščiųjų) diabeto riziką. Jei menstruacijų nebūna ilgiau nei tris mėnesius, didėja gimdos gleivinės (endometriumo) išvešėjimo ir vėžio rizika. Todėl sureguliuoti ciklą labai svarbu ne tik dėl kasdienės gyvenimo kokybės, bet ir dėl ilgalaikės moters sveikatos išsaugojimo.
• Hiperandrogenizmas (vyriškų lytinių hormonų perteklius) – padidėjęs vyriškų lytinių hormonų kiekis skatina vyriško tipo plaukų augimą veido, smakro, krūtinės ar pilvo srityse, sukelia sunkiai gydomus odos bėrimus, plaukų slinkimą ar plikimą. Nors visuomenėje šie simptomai dažnai klaidingai laikomi tik estetine problema, jie skaudžiai žeidžia moters savivertę, didina socialinį nerimą ir atsiliepia kasdienei savijautai.
• Medžiagų apykaitos sutrikimai – tai viena svarbiausių sindromo raiškų. Įvairaus laipsnio atsparumas insulinui gali vystytis ir normalaus svorio moterims, todėl ilgai lieka nepastebėtas. Jis didina antsvorio, 2 tipo cukrinio diabeto, lipidų (cholesterolio) apykaitos sutrikimų, širdies ir kraujagyslių ligų (arterinės hipertenzijos, miokardo infarkto, insulto), su metaboline disfunkcija susijusios steatozinės kepenų ligos ir miego apnėjos riziką. Net ir sumažėjus reprodukciniams simptomams po menopauzės, ši metabolinė rizika išlieka, todėl ją būtina stebėti visą gyvenimą.
• Psichikos sveikata – gilus liūdesys, nerimas, valgymo sutrikimai ar nuolatinis nepasitenkinimas savo kūnu lydi daugelį PMKS turinčių moterų. Vis daugiau tyrimų rodo, kad tai nėra vien emocinė reakcija į fizinius pokyčius – šiuos išgyvenimus gali tiesiogiai lemti tie patys neuroendokrininiai mechanizmai, kurie ir sukelia patį sindromą. Todėl emocinės būklės vertinimas ir laiku suteikta psichologinė pagalba yra neatsiejama, visavertė PMKS priežiūros dalis.

Kaip šiandien nustatoma poliendokrininio metabolinio kiaušidžių sindromo diagnozė?

Pasikeitus sindromo pavadinimui, jo nustatymo principai kasdienėje praktikoje kol kas išlieka tie patys. Nėra vieno kraujo ar ultragarsinio tyrimo, kuris iškart ir vienareikšmiškai patvirtintų PMKS diagnozę. Ji visuomet nustatoma kruopščiai įvertinus klinikinių požymių visumą ir, svarbiausia, atmetus kitas panašius simptomus sukeliančias būkles ir ligas – skydliaukės veiklos sutrikimus, hiperprolaktinemiją, neklasikinę įgimtą antinksčių hiperplaziją, Kušingo sindromą ir androgenus išskiriančius auglius.

Suaugusioms moterims PMKS diagnozė nustatoma pagal 2023 m. tarptautines gaires, taikant Roterdamo kriterijus. Diagnozei patvirtinti reikalingi bent du iš trijų šių kriterijų:

• Klinikinis arba biocheminis hiperandrogenizmas – kai moterį vargina padidėjęs plaukuotumas ir(ar) kraujo tyrimai rodo padidėjusį androgenų kiekį.
• Sutrikusi ovuliacija – pasireiškianti retomis, nereguliariomis arba visiškai išnykusiomis menstruacijomis.
• Policistinių kiaušidžių morfologija – matoma ultragarsinio tyrimo metu, arba padidėjęs anti-Miulerinio hormono (AMH) kiekis kraujyje, kuris suaugusioms moterims jau yra taikomas kaip patikimas alternatyvus diagnostinis kriterijus.

Kita vertus, paauglystėje skubėti nustatyti šio sindromo diagnozės tikrai nederėtų. Pirmaisiais metais po pirmųjų mėnesinių (menarchės) nereguliarus ciklas ir gausūs folikulai kiaušidėse yra visiškai natūrali, normalaus brendimo dalis. Todėl iki aštuonerių metų po menarchės ultragarsinis kiaušidžių vertinimas ir AMH rodiklis diagnozei nustatyti nėra rekomenduojami. Paauglėms diagnozė grindžiama tik ovuliacijos sutrikimu ir hiperandrogenizmu, o kilus abejonių – pasirenkama saugi ir kantri stebėjimo taktika.

Kaip šiandien valdomas poliendokrininis metabolinis kiaušidžių sindromas?

PMKS gydymo kryptis – tai ne tik pastangos suvaldyti fizinius simptomus ar koreguoti laboratorinių tyrimų rodiklius. Svarbiausia – padėti moteriai gyventi visavertį gyvenimą – išsaugoti gerą savijautą ir gyvenimo kokybę, taip pat ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką. Gydymo planas visuomet sudaromas kartu su paciente – individualiai, atsižvelgiant į jos amžių, gyvenimo etapą ir tuo metu svarbiausius siekius – atkurti menstruacijų ciklą, spręsti vaisingumo klausimus, gydyti odos bėrimus, sumažinti metabolinių ligų riziką ar stiprinti emocinę gerovę.

Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – sveikatai palanki gyvensena. Reguliarus judėjimas, visavertė mityba, kokybiškas miegas ir, esant antsvoriui, net minimalus (5–10 proc.) kūno svorio sumažėjimas gali reikšmingai padidinti jautrumą insulinui, sumažinti androgenų kiekį ir padėti atkurti natūralią ovuliaciją. Daugiausia mokslinių įrodymų šioje srityje turi Viduržemio jūros tipo ir mažo glikeminio indekso mityba, derinama su aerobinėmis ir jėgos treniruotėmis.

Šiuo metu nėra sukurta nė vieno vaisto, registruoto būtent PMKS gydyti, todėl valdomi atskiri sindromo pasireiškimai:

• Menstruacijų ciklui reguliuoti ir hiperandrogenizmo simptomams mažinti dažniausiai skiriami sudėtiniai hormoniniai kontraceptiniai vaistai, kurie, esant poreikiui, papildomi antiandrogeniniais vaistais.
• Atsparumui insulinui ar gliukozės apykaitos sutrikimams valdyti skiriamas metforminas.
• Svoriui valdyti ir metaboliniams rodikliams gerinti vis daugiau dėmesio sulaukia į gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) receptorių agonistai. Tačiau kol kas PMKS nėra registruota jų indikacija, todėl sprendimas dėl šio gydymo visuomet priimamas labai individualiai, pasvėrus naudą ir riziką.
• Planuojant nėštumą gydymo prioritetas iš esmės pasikeičia – tuomet pagrindiniu uždaviniu tampa saugiai atkurti ovuliaciją, optimizuoti metabolinę sveikatą dar iki pastojimo ir sumažinti galimų nėštumo komplikacijų riziką.
• Kasdienėje savirūpoje nepakeičiama parama tampa dėmesingo įsisąmoninimo (angl. – mindfulness) praktikos, atsipalaidavimo technikos ir aktyvus judėjimas. Vis dėlto, jei nerimas, liūdesys ar nuovargis trikdo kasdienį gyvenimą, svarbu laiku kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos.

Poliendokrininio metabolinio kiaušidžių sindromo priežiūra nesibaigia nustačius diagnozę ar sėkmingai pagimdžius – tai ilgalaikė moters ir daugiadalykės sveikatos priežiūros komandos partnerystė. Prireikus, į priežiūrą įsitraukia skirtingų sričių specialistai – šeimos gydytojas, gydytojai akušeris ginekologas, endokrinologas, dietologas, kardiologas ar psichologas. Reguliarios patikros – kūno svorio, gliukozės apykaitos, arterinio kraujospūdžio, lipidų profilio, kepenų funkcijos ir psichikos sveikatos vertinimas – yra tokia pat neatskiriama PMKS stebėjimo dalis kaip ir hormoniniai tyrimai. Jos leidžia ne tik įvertinti taikomo gydymo sėkmę, bet ir laiku apsaugoti moters sveikatą ateityje.

Kada verta kreiptis į gydytoją?

Registruotis konsultacijai verta tuomet, jei pastebite bent kelis iš šių požymių:

• nereguliarų menstruacijų ciklą arba jei mėnesinių nebūna ilgiau nei tris mėnesius;
• ryškų ar sparčiai didėjantį plaukuotumą veido, smakro, krūtinės ar pilvo srityse;
• įsisenėjusius, sunkiai įprastoms kosmetikos ar gydymo priemonėms pasiduodančius odos bėrimus;
• be aiškios priežasties augantį arba labai sunkiai mažinamą kūno svorį;
• sunkumus bandant pastoti ilgiau nei metus (o jei esate vyresnė nei 35-erių – ilgiau nei pusmetį).

Visi šie simptomai atskirai nebūtinai reiškia poliendokrininio metabolinio kiaušidžių sindromo diagnozę. Tačiau jei atsiliepia Jūsų kasdienei savijautai, darbui, santykiams ar šeimos planavimui, jų ignoruoti tikrai nederėtų. Šie negalavimai yra pakankama ir labai svarbi priežastis kreiptis į gydytoją išsamiam ištyrimui. Savalaikis sveikatos įvertinimas leidžia daug greičiau suprasti tikrąsias savijautos pokyčių priežastis ir atrasti veiksmingus būdus jiems suvaldyti.

Ar vien pavadinimo pakeitimas gali pagerinti moterų sveikatą?

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tik formalus žingsnis. Tačiau medicinos istorija rodo, kad ligų ir sindromų pavadinimai nėra vien sausi terminai – jie formuoja visuomenės supratimą, keičia gydytojų požiūrį ir tiesiogiai veikia moters kasdienybę. Poliendokrininis metabolinis kiaušidžių sindromas nėra nauja būklė – nauja yra mūsų branda ją suprasti visapusiškai. Šis vardas padeda pamatyti, kad varginantys simptomai yra ne atsitiktiniai negalavimai, o tos pačios sisteminės būklės išraiškos.

Kartu iš esmės keičiasi ir požiūris į pačią moterį. PMKS paliečia ne tik kūną – jis veikia emocinę savijautą, pasitikėjimą savimi, šeimos planavimą ir kasdienius pasirinkimus. Todėl šiuolaikinė pagalba apima ne tik vaistų skyrimą. Tai – visapusiškas moters sveikatos vertinimas, psichologinis palaikymas ir nuoširdus, abipusiu pasitikėjimu grįstas ryšys. Šiame kelyje nė viena moteris neturi likti viena su savo baimėmis ar neatsakytais klausimais.

Dažnai didžiausias palengvėjimas ateina ne tada, kai įvardijama diagnozė, o tuomet, kai moteris pirmą kartą išgirsta, kad dėl savo simptomų ji nėra kalta. Visi patiriami sunkumai – svorio pokyčiai, odos problemos, nevaisingumas ar nuotaikų svyravimai – turi aiškų biologinį ir patofiziologinį paaiškinimą, o ne rodo valios ar pastangų stoką. Šis supratimas nuima slegiančią kaltės naštą, sugrąžina viltį ir žinojimą, kad savo sveikatai galima ir būtina padėti.

Šiandien veiksmingos pagalbos būdų yra gerokai daugiau nei prieš dešimtmetį. Šiuolaikinė PMKS priežiūra – tai saugi, pasitikėjimu grįsta gydytojo ir pacientės partnerystė, kurioje matomas ne vien sindromas, bet ir pati moteris – jos gyvenimo istorija, patirtis ir lūkesčiai. Tai erdvė, kurioje gerbiamas ir girdimas jos balsas. O kai sprendimai priimami kartu, gimsta vidinė ramybė, sugrįžta pasitikėjimas savimi ir laisvė drąsiau kurti savo ateitį.

Nuotrauka autorės. Doc. dr. Lina Zabulienė (kairėje) ir profesorė Helena J. Teede istoriniame tarptautinio Europos endokrinologų draugijos kongreso simpoziume