Centro poliklinikos Psichiatrijos dienos stacionare dirbanti dramos terapeutė Marija Martinaitienė sako, kad viena pagrindinių dramos terapijos taisyklių – savęs nevertinti ir nerašyti sau pažymių.
„Dramos terapijoje visų prašau, kad vidinius kritikus paliktų gerti kavą pirmame aukšte ir kad bent pusantros valandos galėtume žaisti, veikti, atrasti, pažinti. Čia svarbiausia ne vaidybiniai sugebėjimai, o švelnus kvietimas smalsauti apie save“, - sako M. Martinaitienė.
Dramos terapeutė atskleidė, kuo ši terapijos rūšis skiriasi nuo kitų, kam ji tinka labiausiai (pasirodo – visiems be išimties!), kaip jį vyksta, kokius emocinius sunkumus padeda nugalėti, kokį vaidmenį kūrybiškumas atlieka žmogaus psichinėje sveikatoje ir pateikė dar daug labai naudingų ir įdomių įžvalgų apie tai, kaip dramos terapija gali būti tas kelias, kuris jums gali būti pats paveikiausias. Tereikia imti ir pamėginti.
Marija, kas paskatino jus pasirinkti dramos terapiją kaip profesinį kelią?
Laimingas ir matyt nuoseklus atsitiktinumas. Augau menininkų šeimoje, todėl teatro pasaulis buvo gerai žinomas. Nors tikrai buvau skatinama, visgi ambicijų būti menininke neturėjau. Labiausiai mane domino pats žmogus, ką jis mąsto, kodėl elgiasi taip, o ne kitaip, kokia jo gyvenimo istorija. Todėl išgirdusi apie dramos terapiją VU Medicinos fakultete drąsiai nėriau, nes ji apjungė dvi mano mėgiamas sritis – meną ir terapiją. Esu dėkinga šioms studijoms, nes jų įkvėpta leidausi į dar gilesnę patirtį – psichoterapijos studijas, kognityvinę ir elgesio terapiją Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Kaip dramos terapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos formų, pavyzdžiui, tradicinės terapijos ar meno terapijos?
Mėgstu pacientams sakyti, kad psichoterapijai daugiau nei 100 metų, o teatro menui – per 2500 metų, todėl nenuostabu, kad teatro kalba žmogui artima, ji tarsi mūsų DNR užkoduota forma suprasti save ir kitus. Dramos terapija – tai viena iš keturių meno terapijos krypčių (kartu su muzikos, dailės ir šokio-judesio terapija), kuri pasitelkia būtent teatro priemones. Tai kūrybiškas, žaismingas, bet kartu ir giliai terapinis procesas, kuriame naudojami vaidmenų žaidimai, kryptinga improvizacija, vaizduotės žaidimai, judesys, muzika, istorijų kūrimas ir kitos iš teatro perimtos technikos. Visa tai derinama su psichoterapijos principais, kad žmogus galėtų saugiai tyrinėti savo jausmus, santykius, patirtis – ne vien kalbėdamas, bet ir veikdamas. Ir būtent kvietimas veikti yra tai, kas mus išskiria iš kitų terapijos formų. Dažnai prašome ne tik papasakoti, bet ir rasti būdą tai parodyti – per vaizduotę, judesį, simbolį ar net tyloje išgyvenamą vaidmenį.
Ar galite paaiškinti, kaip vyksta tipinė dramos terapijos sesija?
Tipinė dramos terapijos sesija prasideda nuo naujokų raminimo, kad čia nereikės būti aktoriais, režisieriais ir iš esmės kūrybingomis asmenybėmis. Prašau, kad vidinius kritikus paliktų gerti kavą pirmame aukšte, kad bent pusantros valandos ketvirtame aukšte galėtume žaisti, veikti. Čia svarbiausia ne vaidybiniai sugebėjimai, o švelnus kvietimas smalsauti apie save. Sesija prasideda pradžios ratu, kuriame dalinamės kaip jaučiamės, kokios emocijos tą dieną lydi, vėliau seka tikslingi apšilimo pratimai skirti sutelkti dėmesį, nuimti įtampą, pajusti bendrystę su kitais grupės nariais, ir iš lėto pereiti iš kasdienybės į kūrybinę erdvę, kurią mes dramos terapeutai, vadiname dramatine tikrove. Priklausomai nuo grupės dinamikos terapeutas parenka pagrindinę sesijos temą, pavyzdžiui, resursų, ribų, santykių ar emocijų raiškos, kurias kviečiame tyrinėti ir patirti per skirtingus dramos terapijos metodus. Sesijos gale skiriame laiko refleksijai: kaip buvo būti šiame procese, ką atrado, pastebėjo ir ką norėtų pasiimti su savimi į kasdienybę.
Kokios yra pagrindinės problemos, sutrikimai ar būklės, kurias galima prisijaukinti ar įveikti dramos terapijos pagalba?
Dramos terapija taikoma asmenims, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų, patiriantiems emocinių sunkumų, nerimą, žemą savęs vertinimą, tapatumo krizę. Ji puiki priemonė prakalbinti nekalbančius ir išjudinti, nenorinčius veikti. Tam pasitarnauja žaismingumas – esminis dramos terapijos elementas, kuris kviečia spontaniškai įsitraukti į veiksmą. Taip pat galimybė apie sunkius išgyvenimus kalbėti per saugų atstumą – per metaforas, simbolius, vaizduotę, kūno kalbą, vaidmenis. Saugiai pažvelgti į tai, kas skauda, ko galbūt žmogus bijo ar ilgisi. Dramos terapija nėra vaistas išgydyti konkretų sutrikimą, labiau būdas pažvelgti į save, savo poreikius, santykius su kitais. Dramos terapija ypač tinka vaikams ir paaugliams, turintiems socialinio bendravimo sunkumų. Ji stiprina bendravimo įgūdžius, ugdo atjautą, empatiją, padeda skleistis kūrybiškumui ir ieškoti įvairių saviraiškos būdų.
Kaip klientai dažniausiai reaguoja į idėją naudoti vaidybą terapijoje?
Dažniausiai susiduriu su dviem reakcijom – baime, kad reikės „vaidinti“ kaip teatre, arba atvirkščiai – dideliu entuziazmu, nes turi patirties dramos būrelyje. Todėl pradžioje supažindinu, kas iš tiesų yra dramos terapija: čia vaidybos nereikia suprasti tiesiogiai, nėra ir vertinimo, spektaklio ar publikos. Taip pat yra daugybę pratimų, kur net nevaidiname, o tyrinėjame simbolius, kuriame istorijas, dirbame su vaizduote. O tos veiklos, kurios kviečia pabūti „kito kailyje“ ilgainiui procese tampa vienos jausmingiausių. Ir kartais pati stebiuosi, kaip greitai dalyviai įsitraukia, užsideda skrybėlę ir viskas – jau personažas, jau santykis, jau naujas patyrimas.
Gal turite konkrečių pavyzdžių, kaip dramos terapija padėjo žmogui įveikti emocinius sunkumus?
Kartais pokyčiai įvyksta tiesiog pačios sesijos metu. Į terapiją ateina susierzinę, gynybiški pacientai, o sesijos pabaigoje reflektuoja, kad dabar jaučiasi labiau išlaisvėję, nurimę, ryžtingesni. Pamenu neseniai vienas grupės dalyvis sesijos pradžioje sakė, kad jaučiasi tarsi prigesęs, „vos rusenantis laužas“, o pabaigoje įvardino: „Noriu pats kūrenti savo laužą, o nelaukti, kol kas nors įmes tą malką“. Paprasta metafora, bet taikliai nusakanti vidinį virsmą. Išties daug yra pavyzdžių, bet vienas labai gilus, man pačiai įsirėžęs į atmintį. Metus dirbau su paauglių grupe, vienas paauglys sukūrė sceną, kurioje skaudžiai bendravo su savo biologine mama – šis vaikystės prisiminimas jam buvo trauminė patirtis. Mano tikslas buvo padėti jam susigrąžinti vidinę galią, išsakyti tai, ką ilgai nešiojosi savyje – pyktį, nusivylimą, skausmą, pasakyti tai, ko niekada negalėjo pasakyti realiame gyvenime. Tai buvo stiprus emocinis momentas, kurio metu jis ne tik „vaidino“, bet išgyveno tikrą pokytį – nebesijautė bejėgis. Tokios patirtys leidžia žmogui grąžinti sau balsą, savo jėgą. Ir tai – viena iš dramos terapijos stiprybių.
Kaip vertinate terapijos efektyvumą – ar yra būdų jį pamatuoti?
Lietuvoje dramos terapija dar gana jauna sritis, tačiau užsienio šalyse kaip Anglijoje, Italijoje ar Vokietijoje, ji seniai pripažinta ir sėkmingai taikoma jau ne vieną dešimtmetį. Todėl ir mokslinių tyrimų sukaupta gerokai daugiau. Terapijos efektyvumą pagrindžiančių mokslinių tyrimų turime ir Lietuvoje, tiesa, daugiau kokybinių. Nors geriausias matas, mano akimis, yra žmogaus gyvenimo pokyčiai, mokslinis pagrindimas man svarbus. Šiuo tikslu su kolegomis ruošiame kiekybinį tyrimą, jame dalyvaus didesnė dalyvių grupė ir bus gilinamasi į dramos terapijos poveikį jų patirčiai bei emocinei savijautai.
Ar dramos terapija tinka visiems amžiaus grupėms, ar ji veiksmingesnė tam tikroje gyvenimo stadijoje?
Kadangi esu dirbusi su labai įvairaus amžiaus bei sveikatos ypatumų turinčiais žmonėmis, galiu drąsiai teigti – dramos terapija tinka tiek vaikui, tiek devintą dešimtį skaičiuojančiam senjorui. Svarbiausia jo motyvacija ir įsipareigojimas procesui. Kiekvienas gyvenimo ir raidos etapas kelia savitus uždavinius: vaikystėje tai gali būti emocijų raiška ir socialinių įgūdžių stiprinimas, paauglystėje – tapatumo, santykių paieškos, o brandžiame amžiuje - gebėjimas priimti gyvenimo pokyčius. Dramos terapija ne visada skirta tik rimtų sutrikimų lengvinimui – kartais ji tampa būdu atgaivinti kūrybiškumą, stiprinti ryšį su aplinka, gerinti nuotaiką, daug juoktis. Uoliai stiprinti emocinį raumenį, kurio tikrai prireikia įveikiant kasdienybės iššūkius.
Kiek laiko dažniausiai trunka terapinis procesas?
Priklauso nuo individualių kliento poreikių, tikslų, problemų sudėtingumo. Kartais tai gali būti pusės metų veikla, kartais metų, o kartais ir kelių mėnesių. Tačiau veiksmingiausia ir vertingiausia yra kompleksinė pagalba. Kalbant apie grupinės terapijos sesijos trukmę, ji paprastai trunka 90 minučių.
Ar dirbate individualiai ar grupėse? Kuo skiriasi šie darbo būdai?
Kaip dramos terapeutė daugiausia dirbu grupėse, nes ši forma labai paveiki. Čia žmogus patiria bendrystės jausmą, turi galimybę pamatyti save kitų akimis, gauti stiprų pliūpsnį palaikymo, eksperimentuoti drauge su kitais norimą elgesį, kartais tiesiog drįsti improvizuoti prie kitų. Šie patyrimai grupėje dažnai būna gilesni dėl tarpusavio santykių dinamikos. Labai mėgstu ir dirbu individualų darbą, tačiau kaip kognityvinės elgesio terapijos konsultantė, pasitelkianti dramos terapijos metodus.
Kaip Lietuvoje vertinama dramos terapija? Ar ji pakankamai žinoma ir prieinama?
Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau dramos terapeutų įsilieja į Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų komandas ir prisideda prie kompleksinės pagalbos žmonėms. Per šešis metus gyvavimo Lietuvoje nemažai nuveikta: užaugo pirmieji dramos terapeutai, atsirado bendruomenė, pradėta mokslinė veikla, vis dažniau girdime apie dramos terapijos poreikį ir švietimo įstaigose, o Lietuva jau priklauso ir Europos dramos terapijos asociacijos tinklui – visa tai rodo, kad einame prasmingu keliu ir esam reikalingi.
Kokie mitai ar klaidingi įsitikinimai dažniausiai lydi dramos terapiją?
Sesijos pradžioje grupės dalyviams pasakau vieną svarbiausių savo taisyklių – savęs nevertinti ir pažymių sau nerašyti. Kodėl? Nes daugumai atėjusių atrodo, kad meno terapijoje reikia būti labai kūrybingiems, originaliems, „šaudyti“ įvairiausiomis idėjomis. Ypač tiems, kurių profesija ar gyvenimo būdas nesusiję su menu, pats dramos terapijos pavadinimas kelia nesaugumą, tarsi juos sukausto, nes čia, suprask, reiks „lipti“ ant scenos. Nereikia, nieko nereikia specialiai daryti – žmogus iš prigimties yra kūrybingas ir moka žaisti nepriklausomai koks amžius, nes tai vienas iš esminių žmogaus poreikių. Problema ta, kad ilgainiui, jei to neugdome tampa sunku būti spontanišku ir žaismingu.
Kokį vaidmenį kūrybiškumas apskritai atlieka žmogaus psichinėje sveikatoje?
Prisiminiau prancūzų menininko Pierre’o Bismutho kūrinį – užrašą ant Šiuolaikinio meno centro fasado: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Kūrybinis procesas vyksta kiekvieno žmogaus namuose, kiekvieno kasdienybėje – ar jis rinktųsi ledus parduotuvėje, ar svarstytų keisti darbą. Visur, kur reikia veikti, tenka kurti: ieškoti sprendimų, įžvelgti galimybes, priimti aplinkybes, išbūti sudėtingiausias situacijas. Kūryba baigiasi tada, kai palūžtame, kai prarandame smalsumą gyvenimui. Tuomet prireikia nemažai pastangų – vidinių ir išorinių – kad tas kūrybinis judesys sugrįžtų. Laimei, jis visuomet gali grįžti.
Ką patartumėte žmogui, norinčiam išbandyti dramos terapiją, bet galbūt nedrįstančiam?
Dramos terapijai, kaip ir bet kuriai kitai terapijos formai, svarbiausia yra terapinis ryšys. Kuo jis tvirtesnis ir saugesnis, tuo mažiau reikšmės turi pati terapijos išraiškos forma. Todėl norinčiam išbandyti dramos terapiją kviesčiau leisti neturėti sau jokių lūkesčių ar reikalavimų. Naujoko akimis priimti patirtį, nes šioje kelionėje jis bus ne vienas, šalia bus daug tokių pačių ieškančių, nedrįstančių, pasimetusių, abejojančių, bet pasirengusių pamėginti.
M. Martinaitienė veda grupines dramos terapijos sesijas Centro poliklinikos Psichiatrijos dienos stacionaro pacientams. Tačiau jeigu atsiranda laisvų vietų, prie grupės mokamai paslaugai (seanso kaina – 10 Eur) gali jungtis visi norintys. Tereikia paskambinti į Psichikos dienos stacionaro postą ir užsiregistruoti: +370 5 213 9373.
